Šilumos ir didelės drėgmės derinys sukuria palankią aplinką bakterijų ir grybelių, kurie pažeidžia sodo augalus, dauginimuisi. Nors dauguma patogenų klesti tokiomis sąlygomis, tik keli kelia grėsmę sausu ir vėsiu oru.
Užsitęsę vasaros lietūs gali padaryti didelę žalą augalams ir visiškai sunaikinti derlių. Katastrofiškų pasekmių galima išvengti tik iš anksto planuojant apsaugos priemones. Žinodami dažniausiai pasitaikančias lietingojo sezono ligas, galėsite veiksmingai su jomis kovoti. Panagrinėkime tris pagrindines grėsmes sodo augalams didelės drėgmės laikotarpiais.
Pūkuotoji miltligė, dar vadinama miltlige, kelia rimtą grėsmę vynuogynams. Liga pažeidžia visas antžemines augalo dalis, būdingais simptomais pasireiškdama ant lapų ir vaisių. Ant jaunų lapų atsiranda apvalios, šviesiai žalios dėmės, o lapo apačioje susidaro balkšva danga. Senesni lapai pažeidžiami panašiai, tačiau dėmės įgauna kampuotas formas. Uogos pasidengia balta danga, po kurios jos arba nukrenta, arba supūva ir nudžiūsta, likdamos ant kekių.
Miltligės sukėlėjas mėgsta apie 25 laipsnių Celsijaus temperatūrą ir didelę drėgmę, nors sporos išlieka gyvybingos esant 11–38 laipsnių Celsijaus temperatūrai. Didžiausias ligos aktyvumas pasireiškia vasaros pabaigoje ir rudenį. Norint kontroliuoti šią infekciją, reikia taikyti visapusišką požiūrį. Patikimiausias prevencinis metodas – sodinti atsparias vynuogių veisles. Būtina reguliariai retinti vynmedžius, nedelsiant pašalinti pažeistas uogas ir sunaikinti nukritusius lapus kartu su sergančiais ūgliais. Biologinis fungicidų apdorojimas turėtų būti atliekamas sistemingai, pirmą kartą jį naudojant prieš atsirandant matomiems ligos požymiams.
Vaisių puvinys pažeidžia kaulavaisius ir sėklavaisius – obuolius, kriaušes, slyvas ir abrikosus. Būdingas ligos bruožas yra tas, kad vaisiai pūva tiesiai ant medžio, nenukrisdami. Iš pradžių ant vaisiaus susidaro maža ruda dėmė, kuri palaipsniui plečiasi ir visą vaisių paverčia supuvusia mase su daugybe baltų dėmelių paviršiuje. Kai kurie pažeisti vaisiai galiausiai nukrenta, tačiau daugelis lieka kaboti ant šakų, platindami infekciją.
Ši liga gali visiškai atimti sodininkui derlių. Patogenas aktyviausiai vystosi ilgalaikio lietaus metu ir aukštesnėje nei 20 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Sodą galima apsaugoti reguliariai apdorojant biofungicidais ir kruopščiai sunaikinant visus paveiktus vaisius. Ant medžio likusį mumifikuotą vaisių reikia pašalinti rankiniu būdu – kuo greičiau tai bus padaryta, tuo mažesnė tikimybė, kad sporos išplis po visą sklypą ir į kaimyninius augalus.
Miltligė pasireiškia kaip būdinga balta danga, kuri laikui bėgant tamsėja ir virsta juoda plėvele. Liga pažeidžia serbentus ir agrastus, taip pat braškes, obuolius ir kriaušes. Jaunus ūglius ir lapus miltligė gali visiškai sunaikinti, padarydama didelę žalą ir susilpnindama augalą. Liga aktyviausia kritulių metu ir 17 laipsnių Celsijaus ar aukštesnės temperatūros metu.
Prevencinės priemonės gali padėti kovoti su miltlige. Veiksmingas yra apdorojimas skalbimo miltelių tirpalu, kurio santykis yra 150 gramų 10 litrų vandens, arba biologinių produktų naudojimas. Labai svarbu laiku genėti pažeistus ūglius; juos reikia nedelsiant sunaikinti. Reikėtų stebėti azoto trąšų naudojimą, nes perteklius gali paskatinti ligos plitimą.
Norint sėkmingai apsaugoti savo sodą nuo grybelinių infekcijų lietinguoju metų laiku, reikia sistemingo požiūrio ir reguliarių prevencinių priemonių. Tinkama žemės ūkio praktika, savalaikis gydymas ir sergančių augalų dalių pašalinimas padeda sumažinti derliaus nuostolius net ir nepalankiomis oro sąlygomis.
